Spalio 22 d. Bažnyčios liturgijoje minime šventąjį Joną Paulių II. Esame įpratę minėti šventuosius, kurie gyveno seniai ir toli. O štai šventasis, kurį kai kurie iš mūsų esame sutikę gyvą, bendravome su juo, jį sveikinome. Labai tikroviškas ir artimas šventasis rodo, kad pats šventumas mums visiems yra tikroviškas ir artimas, kiekvienam pasiekiamas. Juk šventumas – tai visų pirma atsivėrimas Dievui, Jo priėmimas, gyvenimas su Dievu.
Sekmadienio evangelijoje girdėjome Jėzaus palyginimą apie fariziejų ir muitininką. Vienas atėjęs melstis gyrėsi savo darbais, kitas – pripažino kaltes ir prašė gailestingumo. Jėzus nedviprasmiškai pasakė: „Šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas.“ Bažnyčioje dažnai kalbame apie nuteisinimą, atpirkimą, išgelbėjimą. Daugelis tai priima kaip bažnytinį žargoną, kuris lygiai toks svetimas, kaip ir nesuprantamas.
Nuteisinimas nėra paskelbimas nekaltu. Tokie nesame. Mūsų žodžiai, poelgiai, siekiai toli gražu ne visuomet geri, teisingi, nešantys meilę, sutarimą. Esame padarę skausmo kitiems ir sau, neteisingai, blogai pasielgę, neatlikę to, ką turėjome, esame padarę nuodėmę. Katalikų Bažnyčios katekizmas paaiškina: „Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, t. y. nuplauti mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą tikėjimu į Jėzų Kristų ir krikštu.“ Kai sakome, kad Dievo, Šventosios Dvasios malonė mus išgelbsti, nereiškia, kad Dievas kažkaip iš toli pasigailėtų. Jo malonė – tai Jis pats, Jo gerumas, Jo gailestingumas. Popiežius Pranciškus yra vaizdingai pasakęs: „Dievas niekada nesiunčia savo malonės paštu.“ Jis pats ateina, prisiliečia, padeda.
Paveikslas, įvaizdis, kuris čia geriausiai tiktų, yra ligoninės medicinos sesers (deja, jas kažkodėl pavadino slaugytojomis – gal bijoma pripažinti, kad pradžioje visos jos buvo seserys vienuolės). Taigi šios seserys gydo ligonio žaizdas, perriša vieną po kitos, bet savo rankomis. Dievas įsitraukia, įsiterpia į mūsų varganumą, prisiartina prie mūsų žaizdų ir jas gydo savo rankomis. O kad turėtų rankas – tapo žmogumi. Tai Jėzus daro asmeniškai. Žmogus nusidėjo, žmogus – Jėzus ateina jo išgydyti. Dievas išgelbsti, nuteisina ne dekretu, ne įstatymu, o savo švelnumu, prisilietimu, savo gyvybe, atiduota už mus.
Šventasis Jonas Paulius II nuo pat savo tapimo popiežiumi dienos vis ragino įtikėti, priimti Kristų, nebijoti pasitikėti Juo. Jau tada jis prabilo taip dažnai kartojamais žodžiais:
„Nebijokite! Atidarykite, plačiai atverkite Kristui duris. Jo išganomajai galybei atverkite valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas, plačias kultūros, civilizacijos, pažangos sritis. Nebijokite! Kristus žino, „kas žmogaus viduje“. Jis vienintelis tai žino!
Šiais laikais žmogus taip dažnai nežino, ką turi savo viduje, savo sielos gelmėje, savo širdyje. Jis taip dažnai netikras dėl gyvenimo šioje žemėje prasmės. Jį kamuoja abejonės, virstančios beviltiškumu. Tad prašau jūsų, leiskite, maldauju nuolankiai ir su pasitikėjimu, leiskite Kristui kalbėti žmogui. Tik jis turi gyvenimo, – taip! – amžinojo gyvenimo žodžius.“
„Nebijokite!“ Esami pilni visokiausių baimių. Apsimetame stipriais ir nedrįstame pripažinti savo trapumo ir silpnumo. Pasaulyje pilna baimės. Bet viena didžiausių baimių yra prarasti save, patikėti Viešpačiu, priimti Jo Evangeliją. Manome, kad ji apribos, supančios, įpareigos didžiausiems sunkumams. Šv. Jonas Paulius II kviečia nebijoti priimti Kristų, kuris pažįsta žmogų ir jo širdį. Jam rūpi kiekvieno iš mūsų gyvenimas ir ateitis, jis siūlo savo artumą ir supratingą gailestingumą. Tikėkime ir būsime apdovanoti. Tikėkime ir atrasime savo kasdienybės bei viso gyvenimo prasmę. Tikėkime ir būsime išgelbėti, būsime nuteisinti, nes patirsime Dievo meilę.
Kauno vyskupijos kurija
